Kodėl jaučiu kaltę leisdama pinigus sau, nors galiu?
Vaikams, namams ar dovanai kitam žmogui išleidžiate beveik
nesvarstydama. O kai norite ko nors sau, prasideda ilgos derybos
mintyse: gal nereikia, gal per brangu, gal pirmiau turėčiau pasirūpinti
visais kitais. Mieloji, ar bent kartą leidote sau paklausti, ko iš
tikrųjų norite Jūs?
Kodėl jaučiate kaltę leisdama pinigus sau? Kartais
pinigų iš tiesų reikia būtinoms išlaidoms. Kartais galimybių yra, bet
viduje vis dar skamba taisyklė „pirmiausia visi kiti“. Patikrinkite
skaičius ir išgirskite jausmą: abu jie padeda priimti sprendimą.
Kai paklausiau moterų, ko joms dabar trūksta, viena atsakė, kad iš
karto tiktų viskas: ramybė, pasitikėjimas savimi, aiškumas, artumas,
pinigai, laikas sau ir jėgos. Pagalvojau, kaip svarbu neatskirti vieno
noro nuo viso gyvenimo. Jei pinigų šiuo metu stinga, gal pirmas rūpestis
savimi bus nemokamas poilsio vakaras. Jei jų pakanka, verta išgirsti ir
savo norą, užuot jį iškart atmetus.
Kodėl sau gaila pinigų, o kitiems – ne?
Man čia labai įdomi vieta. Moteris gali nupirkti vaikui, partneriui, mamai, namams – ir net nesvarstyti, ar „nusipelnė“. Bet kai daiktas, mokymai, masažas ar net geresnis maistas yra jai pačiai, staiga atsiranda teismas.
Ar tikrai problema pinigų suma? O gal tai, kam tie pinigai skirti?
Jeigu 50 € kitam atrodo normalu, o 50 € sau – „išlaidavimas“, verta tyrinėti ne vien biudžetą, bet ir leidimą sau priimti.
„Negaliu sau leisti“ ir „neleidžiu sau“ – ne tas pats
Negaliu sau leisti – kai skaičiai rodo, kad pirkinys trukdytų būtinoms išlaidoms, įsipareigojimams ar finansiniam saugumui.
Neleidžiu sau – kai galimybė yra, bet viduje atsiranda kaltė vien todėl, kad nauda ar džiaugsmas skirtas Jums.
Abiem atvejais sprendimas gali būti „neperku“. Bet labai skiriasi vieta, iš kurios jis priimtas.
Iš kur gali ateiti pinigų kaltė?
Gal šeimoje pinigai visada buvo taupomi „juodai dienai“. Gal išlaidos sau buvo vadinamos išlaidavimu. Gal gera mama ar gera moteris Jūsų aplinkoje buvo ta, kuri pirmiausia pasirūpina visais ir tik tada – jeigu kas liko – savimi.
Tokios taisyklės gali tapti mūsų vidiniu balsu net tada, kai finansinė situacija jau visai kita.
Jeigu panašios pinigų, aukojimosi ar stokos taisyklės kartojasi šeimoje, galite paskaityti apie šeimoje perduodamus modelius. „Giminės karmą“ čia naudoju kaip simbolinę kalbą pasikartojantiems scenarijams tyrinėti, ne kaip nuosprendį.
Pirma patikrinkite ne
jausmą, o galimybes
Prieš pirkdama pažiūrėkite, ar sumokėtos būtinos išlaidos, ar turite
planą artimiausiems įsipareigojimams ir ar pirkinys telpa į Jūsų
pasirinktą sumą sau. Jei ne – atidėti gali būti rūpestis savimi. Jei
taip, paklauskite: „Ar šį pirkinį laikyčiau protingu, jei jis būtų
skirtas kitam žmogui?“
Kartais atsakymas labai aiškus. Sau sakote „be reikalo“, o kitai
moteriai sakytumėte „tu gali turėti daiktą ar patirtį, kuri tau teikia
džiaugsmą“. Pastebėkite tą skirtumą be spaudimo būtinai ką nors
nupirkti.
Trys klausimai prieš
pasirenkant
- Ko aš iš tikrųjų noriu? Gal ne naujo daikto, o
poilsio, pagalbos namuose ar laiko vienai. - Kiek galiu tam skirti be žalos būtiniems
poreikiams? Užrašykite sumą, o ne spręskite vien iš kaltės ar
impulso. - Kaip jausiuosi po savaitės? Ar šis pasirinkimas man
vis dar bus prasmingas? Jei nežinote, galite palaukti dieną.
Šie klausimai tinka ir tada, kai galiausiai nusprendžiate nepirkti.
Tik tegul tai būna Jūsų pasirinkimas, o ne automatinė
bausmė už tai, kad apskritai kažko panorote.
O jei jau nusipirkote ir apėmė kaltė? Dar sykį
pažiūrėkite į faktus: ar pirkinys telpa į Jūsų galimybes, ar dėl jo
nenukentės būtinos išlaidos? Jei taip, galite sau pasakyti: „Aš priėmiau
apgalvotą sprendimą.“ Jei ne, pagalvokite, ką kitą kartą norėtumėte
suplanuoti kitaip. Kaltė pati savaime nepasako, ar sprendimas buvo
blogas.
Kai kaltė susijusi ne su
pinigais
Kartais sunku ne pats mokėjimas, o mintis „esu egoistė, jei
pasirūpinu savimi“. Tuomet verta skaityti ir apie kaltę
pasakius „ne“ bei jausmą, kad esate nepakankama.
Jei kitų žmonių nuomonė stipriai veikia pasirinkimą, pravers ir trijų
stulpelių sprendimo pratimas.
Gausa man nėra „leisti kuo daugiau“
Man gausa labai susijusi su gebėjimu ir duoti, ir priimti. Bet priimti nereiškia impulsyviai pirkti viską, ko užsinorėjote.
Priimti gali reikšti leisti sau turėti poreikį jo iškart nesugėdinus. Leisti sau norėti. Pažiūrėti į skaičius. Ir tada ramiai pasirinkti „taip“, „ne“ arba „ne dabar“.
Jeigu pastebite, kad priimti komplimentą, dovaną, pagalbą ar malonumą apskritai sunku, skaitykite ir kodėl taip sunku priimti, kai esate įpratusi duoti.
Jei norite giliau tyrinėti savo santykį su pinigais, Jūsų vertės ir
gausos įsitikinimais, galite pasižiūrėti mano Finansinės
gausos kursą. Jis neatstos biudžeto planavimo ir nežada, kad pinigų
savaime padaugės. Rinkitės jį tik jei šis pirkinys telpa į Jūsų
galimybes ir Jums iš tiesų norisi tokios praktikos.
Šiandien galite pradėti visai be pirkimo. Užrašykite vieną dalyką,
kurį norėtumėte sau leisti, ir jo kainą. Tada ramiai pažiūrėkite į
skaičius. Jūsų noras vertas būti išgirstas net jei sprendimas bus „dar
ne“.
Kad Jūsų norai neliktų paskutinėje vietoje
Jei savo norus sumažinate ir dėl minties, kad dvasingai moteriai pinigų neturėtų reikėti, kviečiu skaityti mano istoriją apie dvasingumą ir pinigus.
Jei norite į savo santykį su gausa pažvelgti dar iš vienos pusės, galite nemokamai apskaičiuoti savo Gausos kodą pagal gimimo datą. O jei leisdama sau vis dar ieškote pateisinimo, kviečiu ir į savo laiškus – juose rašau apie vertę, priėmimą, norus ir santykį su gausa. 🤍
