Medus Vasaros

Kartais pagalvoju…

Kodėl vieno medaus norisi dar ir dar, o kitas tiesiog… yra medus.

Ir man atrodo, kad atsakymas slypi ne vien žieduose.

Slypi visame kelyje iki to stiklainio.

Šis medus gimė vasarą.

O vasara man visada buvo pats dosniausias metų laikas.

Pavasaris augina.

Ruduo paleidžia.

O vasara tiesiog gyvena.

Ji nesistengia būti gražesnė.

Ji nesistengia kažkam įrodyti savo vertės.

Ji tiesiog žydi.

Ir dalijasi.

Gal todėl man atrodo, kad vasaros medus savyje neša visai kitokią energiją.

Ne pradžios.

Ne laukimo.

O pilnatvės.

Tos tylios pilnatvės, kai nebejauti, kad kažko trūksta.

Kai bent akimirkai gali atsikvėpti.

Kai gali pasakyti sau:

„Šiandien man pakanka.“

Aš labai tikiu, kad gamta viską daro ne be reikalo.

Ir bitės taip pat.

Jos nerenka vieno gražiausio žiedo.

Jos skrenda ten, kur gamta tą dieną kviečia.

Jos priima tai, ką randa.

Ir iš šimtų skirtingų augalų sukuria vieną visumą.

Kažkodėl visada pagalvoju, kad mes, moterys, galėtume iš jų labai daug pasimokyti.

Mes taip dažnai matome tik tai, ko dar neturime.

Ko dar nepadarėme.

Kur dar nespėjome.

O bitės visą vasarą renka tai, kas jau žydi.

Tai, kas jau duota.

Ir gal todėl vasaros medus man visada primena gausą.

Ne tą, kurią reikia prisivilioti.

O tą, kuri jau tyliai stovi šalia mūsų.

Tik mes jos nebepastebime.

Šis stiklainis man nėra tik medus.

Kai į jį žiūriu, matau savo vyrą.

Matau žmogų, kuris valandų valandas praleidžia prie avilių ne todėl, kad reikia.

O todėl, kad jam nuoširdžiai rūpi.

Jam rūpi kiekviena bičių šeima.

Jam rūpi, kad jos būtų stiprios.

Kad joms nieko netrūktų.

Kad jos gyventų kuo natūraliau.

Kartais atrodo, kad jis apie bites galėtų kalbėti visą dieną.

Ir žinote, kas gražiausia?

Jis niekada nekalba apie tai, kiek medaus pavyks prisukti.

Jis kalba apie bites.

Nes jeigu gerai gyvena jos…

Visa kita ateina savaime.

Man atrodo, kad gyvenime irgi taip.

Kai rūpinamės šaknimis, vaisiai ateina patys.

Todėl šis medus man nėra produktas.

Jis yra priminimas.

Kad gamta niekada neskuba.

Kad gausa neatsiranda per vieną dieną.

Kad viskam reikia laiko.

Kad milijonai mažų bičių skrydžių vieną dieną virsta vienu šaukšteliu medaus.

Ir gal mūsų gyvenimai kuriami lygiai taip pat.

Ne vienu dideliu stebuklu.

O mažais, kasdieniais pasirinkimais.

Todėl labai norėčiau, kad atsidarę šį stiklainį pajustumėte ne tik medaus skonį.

Norėčiau, kad bent trumpam pajustumėte vasarą.

Jos ramybę.

Jos dosnumą.

Jos priminimą, kad ir Jūsų gyvenime jau šiandien yra daugiau gausos, nei kartais leidžiate sau pamatyti.

Su meile – iš mūsų šeimos bityno.